Susiklosčiusi situacija, mus privertė dirbti nuotoliniu būdu, todėl teks bendrauti laiškais ir socialinėje erdvėje, vaizdo ar balso skambučiais.

Kiekvienos grupės vaikai čia ras laiškus, skirtus būtent jiems. Paskaitę, padainavę, paklausę, atlikę užduotėles, kurias rasite laiškuose, savo laimėjimais, pasiekimais, nusivylimais ar sunkumais galėsite dalintis uždarose Facebook grupėse. Šiuo klausimu tikimės tėvelių pagalbos.

Žinoma, apie iškilusius neaiškumus visada galime pasikalbėti. Kreiptis galite telefonu +370 645 78948 arba el. paštu darzelis.rugelis@gmail.com.

    

O čia laiškas mums…

Pats gražiausias ir neabejotinai pats tikriausias gyvenimo tarpsnis- vaikystė. Pati pradžia ir starto linija.Laikas, kai gyvenome- džiaugėmės kiekviena diena ir mažais paprastais dalykais. Nežinojome, ką reiškia žodžiai Gyvenimo prasmė, nesprendėme sudėtingų būties klausimų. Ir ne todėl, kad buvome maži, kvaili ir nieko nesupratome. Vaikai supranta labai daug. Jų mąstymas ir supratimas paprastas, bet tikras. Didieji filosofai tai suprato ir stengėsi mokytis iš vaikų ir kartu su jais. Vaikystėje mes tiesiog gyvenome gyvenimą, tokį, kokio dabar, turėdami ne vieną diplomą, ieškome. Ir mokomės. Argi ne juokinga- suaugome, subrendome ir nebemokame gyventi? Ir mokomės- lankomės seminaruose, klausomės garbių lektorių, kaip išmokti džiaugtis gyvenimu, kaip tapti laimingu, kaip rasti gyvenimo prasmę… Vaikystės žodyne nebuvo žodžio..Problema. Paprašykite vaiko atsakyti į jūsų manymu, sudėtingą klausimą. Jis atsakys labai greitai. Ir atsakymas bus labai paprastas. Toks paprastas, kad dar reikės mokėti nusileisti iki to paprastumo ir suprasti jį. Vaikų niekas nemokė- eikite ir džiaukitės pirmuoju sniegu, pirmu gėlės žiedu. Vaikystėje nebijojome susipykti. Pykdavome stipriai ir nuoširdžiai. Bet trumpai. Po to labai nuoširdžiai susitaikydavome. Dienos prabėgdavo taip greit- bėgiojome kieme iki sutemų, šokinėjome per virvutę, vaikėmės kamuolį. Mokėjome svajoti ir apie tai garsiai kalbėti. Tikėjome, kad užaugę būsime kosmonautais ir balerinomis. Turėsime savo sukurtas šeimas, savus vaikus.Šiandien mes tokie svarbūs sau,kad nebepastebime šalia esančių.Darome dalykus, kad įtikti ir patikti. Ir dažnai tai darome ne todėl, kad mums kažkas patinka, o todėl, kad reikia. Reikia turėti gražų kūną, numesti keletą kilogramų, būtinai turėti nuotraukų iš savo gyvenimo socialiniuose tinkluose.Norime būti madingais. Mus, suaugusius, moko kaip reikia teisingai valgyti- kiek kartų per dieną, ką ir kiek. O pamenate, kai buvome maži valgydavome tada, kai pasijausdavome alkani, o mūsų mamos kovojo, kad įbruktų maistą tada, kai visai nenorėjome.

Kaip gi mes, suaugę, sugebėjome paprastus dalykus paversti sudėtingais? Kodėl iš mūsų gyvenimo dingo tokie paprasti dalykai kaip tiesos sakymas, nuoširdumas, atvirumas? Žmonės, kurie tai išsaugojo, pašaipiai pavadinami naiviais. Jiems siūloma suaugti.

Kiekvieno mūsų viduje gyvena vaikas. Tas tikras ir paprastas iš pačios gyvenimo pradžios, nesugadintas suaugusiųjų gyvenimo pamokų ir taisyklių. Mes jį giliai širdyje uždarėme ir neleidžiame, kad primintų mums paprasto gyvenimo paprastas tiesas. Neleidžiame, nes manome, kad turime būti stiprūs ir nerodyti jokių emocijų. Šypsomės, o akys šaltos. Mylime, bet tylime. Nebemokame net verkti. Taip ir gyvename. Vietoj to, kad išlaisvintume savyje slypintį vaiką su visu tuo ko mums trūksta, mes sukuriame ištisą mokslą. Ir išdidžiai mokomės. Vaikai iš mūsų nusijuoktų. Užmiršome svajoti, kurti, žaisti. Mes įpratome, kad kažkas už mus turi tai padaryti.

Pabandykime akimirką įsivaizduoti, kad viskas ką dabar turime- Dingtų. Pirmas rytinis vaiko apsikabinimas, juokas, taip mus erzinantis triukšmas, jų nevaldomas džiaugsmas gyvenimu. Juk skubėdami į darbus neturime laiko pamatyti kaip mūsų vaikai tingiai keliasi, kai pirmiausia nusišypso. Mes keliamės jau galvodami apie būtus ir nebūtus rūpesčius. Tai taip atrodytų paprasta,na, taip kaip Jie, o kartu ir sudėtinga mums.

Kada paskutinį kartą neskubėdami buvome visi kartu šeimoje? Tos akimirkos pačios brangiausios. Išnaudokime tą sustabdytą laiką pabūti su šeima. Prisiminkime save, savo tėvus. Juk nebuvo nei interneto, nei įmantrių užduotėlių knygelių. Kartu gaminome, plovėme, skaičiavome dangumi plaukiančius debesis, “sodinome” į indelius ne super sėklas, o paprastus svogūnus ir kaip mes kiekvieną rytą pirmiausia bėgdavome žiūrėti..ar jau..Ir tai nebuvo augalas ne kokio kvapo, suteikiantis tik ašarų, tai buvo pirmas daigelis pavasarį. O koks brangus jis buvo sulaukus. Juk šeima irgi kaip tas daigelis kurį reikia saugoti ir globoti.

Padėkokime, kad esame šalia vieni kitų. Kad turime galimybę pabūti kartu- šeimoje. Padėkokime seneliams, mūsų tėvams, kad nesvarbu kada bepaskambintumėm jie viską metę ir “nepavargę”, prižiūri mūsų vaikus. Dabar puiki galimybė pailsėti. Iškepkite su vaikais jiems pyragą. Padarykite Siurprizą ir nepykite, kad negalite su jais susitikti nes karantinas.

Gyvenimas- tai begalinis žaidimas. Kokią žaidimo formą pasirinksime priklauso tik nuo mūsų pačių. Dabar tikriausiai pats metas pergalvoti kiek mes savo viduje daug turime- turime Vaiko savyje, kurį per bėgimą, darbus, mokslus, buitį užmiršome. Prisiminkime, kad ir dabar mums niekas neuždraudė svajoti, kurti, mylėti, džiaugtis ir dalintis šiais jausmais vieniems su kitais. Kiekvienas savyje vis dar turime tą Vaiką. Nebijokime jais būti su savo vaikais.

Nėra neįmanomų svajonių. Tėra tik mūsų ribotas suvokimas apie tai, kas yra įmanoma. O kai labai myli ir tiki tuo ką darai, tuomet viskas paprasta…Kas iš širdies eina, tegul širdį ir pasiekia…

 

                                 Lopšelio-darželio “Rugelis” Nykštukas