2020 m. balandžio 6 d.

Sveiki, brangūs 3 grupės Tėveliai ir vaikučiai.

Su Jumis vėl sveikinasi auklėtoja Jolanta ir Nykštukas.

Labas rytas Veronika, labas rytas Matai, labas rytas Jorūne, labas rytas Armandai, labas rytas Vydotai, labas rytas Vestute, labas rytas Tadai, labas rytas Kasparai, labas rytas Lėja, labas rytas Lukai A., labas rytas Deimante, labas rytas Benai, labas rytas Martynai, labas rytas Simonai, labas rytas Lukai M., labas rytas Domai, labas rytas Arnoldai.
Laišką noriu pradėti nuo prisiminimų.
Rudenį, kai atėjau pas Jus dirbti, kai kurių vaikučių reikėjo gražiai prašyti, kad pieštų, tapytų, aplikuotų, eitų kartu su visais į rytinį ratą. Bet praėjus keliems mėnesiams, atėjęs Martynas į darželį paklausė: ,,O tai ką šiandien dirbsim?”
Ir dabar tęsiate mūsų darbus namuose.Taip džiugu ir gera. Labai labai didžiuojuosi Jumis visais! Džiaugiuosi Jūsų darbeliais: kai kas Velykines puokštes pasimerkėte, kai kas Velykinę žolytę pasisėjote, kai kas verbas pasidarėte. O gal kas nors ir daineles išmokote? Mūsų Facebook grupėje dalinkitės nuotraukomis, įrašais.
Mūsų tema: Velykos.
Nepamirškite pasisveikinti, pasižadėti ir susiskaičiuoti ir pamiklinti pirštukus.
Jūs viską žinote ir mokate.
Rodos taip neseniai varėme žiemą, o štai jau šv. Velykos į duris beldžiasi. Šv.Velykos – džiaugsmo, atsigavėjimo šventė. Ji simbolizuoja augmenijos prisikėlimą, gyvybės, gamtos atgimimą.

Velykos atėjo

Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo
Balandis sušuko:
,,Velykos atėjo!”
Ir dažo margai kiaušinius.

Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo
Prie tako žibutė
Meili pražydėjo
Ir džiugina jaunus, senus.

Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo
Balandis sušuko:
,,Velykos atėjo!”
Velykos, Velykos pas mus.(V. Nemunėlis)

Tikiuosi, kad išmoksite šį eilėraštį ir padeklamuosite. O tėveliai įrašys ir pasidalins mūsų grupėje.
Kiškučiai padėjo Velykų bobutei dažyti margučius: rinko visokias žoleles, samanėles, kerpes, juodalksnio žievę, parūpino malkų ir padėjo kūrenti ugnelę.
Velykėlės atkeliavo
Daug margučių atrideno.
Ir gelsvų, ir žalių,
Ir raudonų, ir melsvų.
Tai vaikučiams džiaugsmo bus
Kai riedės ir nesuduš.
Ir gelsvi, ir žali,
Ir raudoni, ir melsvi.

O dabar sužinosite, kodėl žmonės dažo kiaušinius.

Kodėl dažo kiaušinius.

Buvo vienas labai geras karalius. Visi žmonės jį labai mylėjo. Ir ne tik žmonės. Jį labai mylėjo ir gyvuliai, ir paukščiai. Tik karalius buvo nelaimingas – neturėjo vaikų. Ir žmonės buvo nelaimingi, – kas valdys kraštą, kai karalius numirs? Bet kartą karaliui gimė sūnus. Visi labai apsidžiaugė. Džiaugėsi ir žmonės, ir paukščiai, ir gyvuliai. Iš to džiaugsmo višta padėjo raudoną kiaušinį. Nuo to laiko ir žmonės pradėjo dažyti kiaušinius. Mat nemokėjo kitaip savo džiaugsmo parodyt.

Kiškučiai pasakoja, kad juoda margučio spalva simbolizuoja žemę motiną, raudona – šilumą,šviesą, žalia – pavasario augmeniją, javų daigus, geltona bei rusva – pribrendusius javus.
Velykų bobutė šv. Velykų rytą pasikinkydavo kiškius į savo vaškinį vežimaitį ir veždavo kiaušinius vaikams.

Užduotėlė vaikučiams.
Pieškite, aplikuokite, dažykite kiaušinius, vištą, Velykų bobutės kiškius.

Žinoma, savo tėveliams padėsite marginti tikrus kiaušinius.
Mes su Nykštuku lauksime Jūsų nuotraukų su darbeliais. Ne tik grožėkitės kitų darbais, bet imkite ir darykite patys.
Jau pavargote ir laikas mūsų vakarinei pasakėlei.

PASAKA apie kiškius, kaip jie dažė kiaušinius. Paklausykite 

Mažo miško medžiai nusagstyti mažais šviesiais lašeliais. Saulė švietė, lašeliai spindėjo. Iš tamsaus debesio nukrito jie.
„Ū-ū-ū-ūL” — sušuko kažkas taip garsiai, kad visi medžiai sudrebėjo. Viens greičiau už kitą ėmė krist šviesūs lašeliai. ,,Triokš, traks”, — lūžo sausos šakos, lyg milžinas koks žengtų. Pasišiaušė žvirbliai. Pražiojo snapelius ir jau norėjo rėkt. Gi žiūri: dvi stačios ausys už kadugių krūmo linguoja.
,,Cir… čirr! Kas gi čia yr’?” — supykęs čirškė senas žvirblis, — „Pats bailys, o kitus gąsdina. Ponas Kiškaiti, nesmarkauk. Nebijom ir nebėgsim”.
„Kai tik sužydi žibutės, tuoj tie kiškiai ir triukšmauti pradeda”, — pridėjo plačiašakė eglė.
,,Š, š, š, šaunūs piliečiai!, — tyliai sušneko pušis, — žiūrėkit, kas ten ant kelmo prie berželio?!”
,,U-ū-ū!” — pasigirdo ir vėl. Ponas Kiškai-
tis atsistojęs ant paskutiniųjų kojų, pakėlęs j medžius galvą, trimitavo. Drebėjo šakos, krito lašeliai. O maži ilgaausiai gaudė juos į didelius molio indelius.
„Žiūrėkit, koks gudrumas!” — čirškė žvirblis.
„Vaikai, neškit čia lašelius!”, — šaukė kiš-kienė. Raudona skarelė puošė jos galvą. Už-siraičiusi rankoves, užsirišusi melsvą prijuostę, maišė kažką medžio drevėje. ,,Uodeguti, — toks buvo vyriausio sūnaus vardas, — paduok man kiaušinius nuo kelmo!”.
Strakt! — Kad šoks Uodegutis! Mama net išsigando. Su kiaušiniais juk reikia atsargiai elgtis! Štai, pilni indeliai lašelių. Vos panešė kiškiukai. Kiškienė pribėrė kažkokių, miltelių ir ėmė maišyt baltąja beržo šakele. Uodegutis įmetė kiaušinius.
„Hm!..” — nusiminė berželis. Ir pasviro jo šakos su geltonais, puriais pumpurėliais. Žvilgterėjo į indelius ir susiūbavo šakomis. ,,Koks smalsumas to berželio!, — juokėsi Uodegutis. — Viskas savo laiku! Palauk!”
Ir štai! Senis kiškis įkišo pilką savo koją į pirmąjį indelį ir ištraukė.
,,Cha, cha, cha! — susijuokė kiškiukai, — kokia tėtės koja! Visai kaip batuoto katino!” •— Kiškienė paėmė iš tėtės margutį ir padėjo ant kelmo.
„A-a-a-a!” — sušuko miškas ir visi, kas ten buvo. „Žinom, žinom!” — čirškė žvirbliai, „visada taip būna”. „Juk jau žydi žibutės”, — šlamėjo eglė. „Velykos, Velykos!” — čiulbėjo aukštai, aukštai sparnelius išskleidęs vyturėlis.
Netramdė pakilusio triukšmo pušis. Tik sulaukusi tylesnės valandėlės, ramiai pasakė:
,,Daug darbo kiškučiams, kol margučių krūvą nudažys vaikučiams”.

Su artėjančia gražiausia pavasario švente! Tegu Jus lydi gera nuotaika, džiaugsmas ir sveikata!

 

2020 m. kovo 30 d.

Sveiki, mieli mano trečiokėliai. Mes su Nykštuku jūsų labai pasiilgome, todėl nusprendėme parašyti laišką ir priminti jums mūsų rytinį ratą, duoti užduotėlių, kurias, tikiuosi, padės atlikti tėveliai. Bendraukite, dainuokite, mokykitės, pieškite, lipdykite dabar kartu su tėveliais, o kai ateis laikas, mes visi susitiksime darželyje ir parengsime parodėlę. Dabar bendrausime laiškais. Tėvelių prašysiu juos jums perskaityti.

Artėja gražiausia pavasario šventė – šv. Velykos. O šventės pradžia – Verbų sekmadienis, kurio metu šventinamos verbos : gluosnių rykštelės, kadagių šakelės.

Taigi, mūsų savaitės tema: Verbos.

Prisiminkite, vaikai, kuo mes pradedam rytinį ratą?
Taip,teisingai, jūs visi žinote, šaunuoliai!

Pasisveikinimas:

Labas rytas, mielas spinduliuk
Pažvelk pro langą ir pabūk.
Ką veikia paukščiai medyje?
O jie pabudo jau seniai ir čiulba.

Pasižadėjimas:

Tyra kaip auksas
Stipri kaip uolos akmuo
Skaidri kaip krištolas
Tokia turi būti mano siela.

O dabar suskaičiuokite, kiek namuose yra žmonių:
Čyru čyru duok pipirų,
Kad neduosi, nečyruosiu.
Pasamdysiu penkis vyrus,
Kad sugrūstų man pipirus.

Suskaičiuojame, kiek yra mergaičių ir kiek yra berniukų.

Nykštukas jums visiems spaudžia dešinę ranką: labas rytas Vestute, labas rytas Jorūne, labas rytas Deimante, labas rytas Lėja, labas rytas Veronika, labas rytas Armandai, labas rytas Simonai, labas rytas Lukai A., labas rytas Arnoldai, labas rytas Benai, labas rytas Martynai, labas rytas Vydotai, labas rytas Domai, labas rytas Lukai M., labas rytas Kasparai, labas rytas Tadai, labas rytas Matuk – aš jūsų labai pasiilgau.

Dabar laikas pamiklinti pirštukus

Pirštų žaidimas ,,Velykų zuikutis”
Penki žmogeliukai į mišką išėjo( parodom penkis pirštus)
Velykų zuikutį pagaut jie norėjo.( gaudom su ranka )
Pirmasis – lyg statinė – storas vis murmėjo po truputį (rodom nykštį )
– Kur pagausim mes zuikutį?
Sušuko antrasis: ( rodom smilių)
– Matau, matau , aš jį surasiu!
O trečiasis – rudaplaukis ilgšis – ( rodom didįjį pirštą ) kluikė
Ir sakė: ,,Nematau aš jūsų zuikio.”
Ketvirtas tarė:,, Kvaila zuikio mums ilgiau ieškot,
Jau noriu aš namo klampot.” (rodome bevardį pirštą)
Na,o mažylis atkaklus
Jau šito nieks iš jo nesitikėjo. (rodome mažylį pirštą )
Pagavo zuikį ir parnešė jį į namus.
Linksmų Velykų mums visiems jis palinkėjo ! (rodome visa ranka)

Kaip ir rašiau, kad šv. Velykų šventė prasideda nuo Verbų sekmadienio, dienos, kuomet miestuose ir miesteliuose šventinamos ypatingą simbolinę reikšmę mūsų tautos papročiuose turinčios verbos. Verbos, kaip tikėjo mūsų senoliai, gali apsaugoti namus nuo negandų, o žmogui suteikti sveikatos bei gyvybinių jėgų.
Tikriausiai ir jūs visi žinote, pagrindinę Verbų sekmadienio tradiciją – plakimą jau pašventintomis verbomis.Dėl to ir kilo tradicija per Verbų sekmadienį įvairių medžių ar augalų šakelėmis plakti žmogų juokais sakant ,, Ne aš plaku, verba plaka!” arba ,, Ne aš mušu, verba muša!”
Buvo tikima, kad plakant pašventinta verba, medžio gajumas kartu pereis ir į žmogų, taigi jis visus metus bus sveikas, linksmas, gyvybingas ir darbingas.

1. Užduotėlėlė.
Išėjus pasivaikščioti, prisiskinti beržo šakelių, gluosnio,,kačiukų” ir pasimerkti kambaryje, kad iki šv. Velykų išsprogtų kuo daugiau pumpurėlių.

2. Užduotėlė.
Pasisodinkite Velykų žolytę. Reikės žemių ir grūdelių arba žolytės sėklyčių. Ir noro ją pasisodinti.
Idėjų kaip tai padaryti galite pamatyti čia.

3. Užduotėlė.
Pasidarykite iš spalvoto popieriaus verbą. Reikės spalvoto popieriaus, klijų, vytelės ant kurios suksite spalvotą popierių.

4. Užduotėlė.
Piešti, lipdyti, tapyti, aplikuoti verbą, pirmąsias pavasario gėlytes, ,,kačiukus”.

Tikiuosi, kad namuose kažką atliksite iš užduotėlių. Darbelius išsaugokite, kai ką nufotografuokite ir atsiųskite į darželio elektroninį paštą.

Vakare, kai visi pabendravę, atlikę užduotėles, gulėsite lovelėse, paprašykite tėvelių paskaityti ,,Pasaką apie kiškius, kaip jie važiavo margučių dažyti”.

PASAKA apie kiškius, kaip jie važiavo margučių dažyti.

Miške, ant upės kranto gyveno penkios kiškių šeimos. Ne visos viename urve, bet kiekviena savame. Kiekviename urve gyveno tėtis, mama ir keli kiškučiai. Kai sniegas miške ir laukuose sutirpo, atbėgo kiškiai į miško aikštelę pasitarti.
— Uuu! — šaukia vieni.
— Uuu! — šaukia kiti.
— Kalbėkit po vieną! — pasakė seniausias kiškis Žilius, visų kiškių vadas. — Kas nori kalbėt, tepastato stačiai ausis!
Tuoj ir atsistojo šimtas ausų.
— Striukis pradės kalbėt!
— Ziliau, sakei man surast laivą, aš sura dau. Galim eit ir plaukti į kitą upės krantą.
— Ir aš radau laivą! — sušuko antras kiš kis Žvairakis.
— Gerai, plauksim į darbą. Nėra laiko kal bėtis, kas norėjo ko paklausti, galės po darbo užeit į mano urvą. O dabar Striukis ir Žvairakis bėgs pirmi ir paruoš savo laivus.
— Uuuu! — sušuko abu kiškiai ir nubėgo paruošt laivų.
Ant kranto tupėjo dvi antys. Abi baltos, riestomis uodegomis, raudonais plačiais snapais ir raudonomis kojomis. Prašo ančių kiškutis:
— Pervežkit mane į kitą krantą. Aš noriu parodyt visiems kiškiams, koks geras mano laivas.
— Gerai, — sako antys, — lipk į laivą.
Abi suplaukė greta viena antros, Striukis ant vienos anties nugaros atsistojo pirmutinėmis kojomis, ant antros užpakalinėmis ir plaukia. Jau ir kiškiai atėjo. Pamatė Striukį.
— Puikus laivas! — sako Žilius.
— Puikus laivas! — sako visi kiškiai. Staiga, pliumpt!
— Gelbėkit! — šaukia mūsų Striukis.
Na, kas atsitiko? Ogi, viena antis pamatė varlę savo pusėje, kita — savo. Abi pasuko varlių gaudyt, ir Striukis įkrito į upę.
— Gelbėkit! — šaukia vargšas Striukis.
Netoliese, krūmuose Žvairakis buvo paslėpęs savo laivelį, tikrą — su irklais. Šoko į jį, prisiyrė prie Striukio ir ištraukė už ausų iš vandens.
— Pavojinga plaukt Striukio laivu, — pa sakė vadas. — Plauksim Žvairakio laivu.
Ir taip perplaukė kiškiai į kitą upės krantą Žvairakio laivu. Čia buvo daug išpurusių kelmų. Kiškiai prinešė į juos vandens, užmaišė dažus, iškasė iš samanų paslėptus kiaušinius ir ėmė dažyti.

Laukite kito mano laiško. O tuo metu, mūsų Facebook grupėje, pasidalinkite nuotraukomis, įrašais kaip sekėsi atlikti užduotėles.

Linkėjimai, auklėtoja Jolanta