2020 m. gegužės 25 d.

Vaikyste, tu lyg pienių pumpurėlis,
Kuris į dangų stiebiasi aukštai.
Vaikyste, tu lyg sniego lopinėlis,
Kurį ištirpdo saulės spinduliai.
Tu kaip dangaus skaidriausioji mėlynė,
Kaip debesėlis plaukiantis gelme,
Tu kaip žvaigždelė vakarinė,
Kuri sužiba danguje.
Tu vasarų ir uogų raibalynė,
Žalių pavasarių švelni gama.
Tu visada pirma ir paskutinė,
Tu man brangi, nes tik viena esi.

Visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi.
                                                                                                                                                                     J. Marcinkevičius

Sveiki Vaikai,

Labas Nojau, Kajau, Luknyte, Indrute, Jokūbai, Arminai, Ugnyte, Ieva, Kajuk, Martynai, Domile, Izabele, Markuti, Miglute, Esmile, Jokūbėli, Ievute.
Tyra kaip auksas
Stipri kaip uolos akmuo,
Skaidri kaip krištolas
Tokia turi būti mano siela

Tikiuosi, visi susirinkot, vaikai?

Dar savaitė prabėgo..ir jau paskutinė, kada mes susirašinėjame laiškais. Tai aš jūsų Nykštukas. Jau visai greitai susitiksime darželyje. Labai laukiu, nes pasiilgau jūsų. Ačiū, ištvermingiausiems , kurie siuntė man, savo darbelius. Manau prizus išsidalinsime kai susitiksime darželyje. Ačiū labai ir jums ir jūsų tėveliams.
Šią savaitę vaikai ir tėveliai, visi kartu pakalbėkime apie vaikystę. Kadangi mūsų vaikų dar tik esamasis laikas, visus kviečiu prisijungti prie šios savaitės temos.

KONKURSAS

Ne tik vaikams, bet ir visiems šeimos nariams!
Visi visi visi! Kas drąsus?
Dalinamės savo vaikystės nuotrauka!
Laukia prizas!

O vaikučiai nupieškite arba iš popieriaus padarykite man, prašau, vaivorykštę! Kai susirinksime darželyje atsinešim tą vaivorykštę, jos mums reikės.

Kokia spalva reikėtų piešti laimę?
Balta – jei pieši angelo sparnus,
Ryškiai raudona – jeigu karštą meilę,
Geltona – saulės spindulius karštus.Žydra spalva nupieši giedrą dangų,
Vaivorykštės spalvom – linksmus vaikus,
Žalia – medelį, augantį po langu,
Ruda – savus, jaukius, šiltus namus.

Auksine – pinigus, karjerą, valdžią,
O ryškiai mėlyna spalva – draugus,
Juoda pieši nakties žvaigždėtą dangų,
O rožine – svajones ir sapnus.

Medaus spalva – močiūtės blynus kaime,
Pilkai melsva – taip mylimas akis…
Visom spalvom gali nupiešti laimę,
Jei laimę mato akys ir širdis…

Dabar vaikučiai suskaičiuokite kiek vaivorykštė turi spalvų?
Vaikystė pralekia labai greitai. Dabar galime džiaugtis buvimu su tėveliais, darželyje žaisti, šokti, dainuoti. Dienelės sukasi kaip vėjo malūnėlis.O kad tas malūnėlis suktųsi reikia vėjo!

Su baltais gandrais
Atskriejęs,
Švilpė, ūžė
Linksmas vėjas.
Ir pasakė
Man į ausį:
— Aš esu
Linksmasis vėjas!
Gaudyk vėją —
Nesugausi! Čiupo —
Skrybėlę užkėlė
Medžio didelio
Viršūnėn!
Tupi mano
Skrybėlė
Aukšto ąžuolo
Viršūnėj

Tad..
pasidarykite iš popieriaus Vėjo malūnėlį.

Džiaukitės vaikai kad galite apkabinti savo tėvelius, dūkti, žaisti, statyti smėlio pilis, svajoti. Kiekvienas žmogus vaikystėje, taip pat ir jūs turime savo mylimiausią žaisliuką ar knygelę. Mano knygelė buvo Palė vienas pasaulyje. Dar ir dabar vis paskaitau. Ir jūs vaikai parodykite man savo mylimiausią žaisliuką. Nupieškite, iškirpkite, suklijuokite, galite atsiųsti nuotrauką. Taip pat ir tėveliai gal dar prisimena, o gal dar ir turi savo mylimiausią žaisliuką.

Vaikai, jau labai greitai susitiksime darželyje, o savaitei jums darbelių užteks.
IKI
Jūsų Nykštukas

2020 m. gegužės 18 d.


Paukšti mano, gluosnių vainikuos įstrigęs,
Kas pasakė, kad tavo apdaras pilkas,
Jei saulėtekio aukso prikritęs vis būna?
Jeigu žvaigždės tavo giesmei vis pina karūną?
Kas pasakė, kad tavo giesmė prasta?
Šitą giesmę kas rytą sūpuoja upių slėniai žali,
Ta giesmė nebesutelpa paukščio širdy ir vis skamba
Virš lizdo, supinto džiaugsmui ir meilei…
Paukšti mažas, tavo džiaugsmas- didelis
Skelbia slėniui, lietui. Saulei ir mums
GYVENIMĄ.

Pavasario miškas tarsi naujakurių miestas: kur pažvelgsi, visur paukščių paukštelių namai namučiai- nuo pat žolynų paklotės ligi medžių viršūnių. Paukščių gyvenime svarbiausias virsmas- meilė persikūnija į gyvybę! Mūsų, žmonių, gyvybė prasideda mamos įsčiose, paukštelio- kiaušinėlyje. Bet koks lizdas- paprasta duobutė smėlyje ar lizdas medžio viršūnėje- patelės perėjimas..tai pradžių pradžia..

SVEIKI VAIKAI

Skrenda dienelės, tarsi paukšteliai..Va ir vėl rašau, jums laiškelį.. Tai aš, jūsų, Nykštukas.. Dėkoju, jums už daug darbelių, nuotraukėlių.. Labai gera matyti, jus nuotraukose. Ačiū jums ir mūsų pagalbininkams tėveliams, kurie, mums visada ištiesia pagalbos ranką..

Šią savaitę, noriu jus pakviesti į svečius, pas paukštelius…Jie kaip ir mes turi namelius- lizdelius, laukia gimstant savo vaikučių , mažyčių paukštelių. Paukšteliai išsirita iš kiaušinėlių.

Tad..

Labas Nojau, Kajau, Luknyte, Indrute, Jokūbai, Arminai, Ugnyte, Ieva, Kajuk, Martynai, Domile, Izabele, Markuti, Miglute, Esmile, Jokūbėli, Ievute.

Tyra kaip auksas
Stipri kaip uolos akmuo,
Skaidri kaip krištolas
Tokia turi būti mano siela

Tikiuosi, visi susirinkot, vaikai? Šaunu, o dabar pamiklinkim pirštelius:

Dešimt paukščiukų tupi
Suskaičiuot mums rūpi:
Šitas paukštis- žvirbliukas
Šitas paukštis- nykštukas
Šitas paukštis- strazdelis
Šis- perkūno oželis
Šitas paukštis- gegutė
Šitas paukštis- kukutis
Šitas paukštis- dagilis
Šitas paukštis- kikilis
Šitas paukštis- kielė
O šis- volungėlė
Na o čia erelis piktas ir plėšrus
Greit paukšteliai į namus!

Kiek daug paukštelių vardų išgirdom, o jų yra dar daugiau. Mes turime vardus, taip ir paukšteliai turi savo vardelius.

Vaikai noriu jus pakviesti nukeliauti į mišką, paklausyti nuostabaus paukštelių čiulbesio ir gal mums pavyks pamatyti jų namelius- lizdelius, o juose kiaušinėlius.

Ar girdite, vaikai, kas čia taip gražiai gieda? juk tai Strazdas giesmininkas. Sėskim ant kelmelio, paseksiu, jums pasaką apie narsųjį Strazdą.

Pailsėjome, keliaukime toliau. Tik paklausykite kiek nuostabių garsų. Tarsi visas choras susirinkęs. Kažką girdžiu kalant. Tuk-tuk-tuk, tuk- tuk- tuk! Juk tai Genelis! Margasis miškų darbštuolis!

Kas ten kala tuku tuku?
tai ne tūkstantis plaktukų!
Tai kalėjas duonpelnys,
Geras ir darbštus genys.
Aš miškų genelis margas.
Mano darbas man ne vargas
Nuo kamieno ant šakos-
Nėr kada ieškot ligos..
Kad nesirgčiau- nuo pušelių
Išgeriu rasos lašelių..
Tartum tūkstantis plaktukų
Girioj aidi tuku tuku..

Keliaukime toliau… gera miške, netriukšmaukime, neišgąsdinkime perinčių paukštelių. Pakelkite akis į dangų, pažiūrėkit koks gražuolis sklendžia. Ar žinote, vaikai kas čia toks? Baltas, ilgu raudonu snapu, grakščiomis raudonomis kojomis? Taip, tai Gandras. Pamatę gandrą dauguma žmonių sako:

Gandrai gandrai ga ga ga,
Tavo pati ragana.
Man bandelės nekepė,
Kad ir kepė- nedavė,
Po tilteliu paslėpė.

Gandras nuo seno laikomas šventu paukščiu, kuris neša laimę ir gerovę. Visi žmonės labai myli šį paukštį. Greit sustokim į ratelį ir pašokime:

 

Garnys, garnys tur ilgas kojas,
garnys, garnys tur ilgas kojas.
Bėgčiau, bėgčiau, kad galėčiau,
Tokias kojas, kad turėčiau,
kaip garnys.

Tėveliai šoks kartu, todėl pasakysiu toliau: garnys dar turi ilgus sparnus; ilgą snapą kur padeda lesti..manau visi žinom šį ratelį, pabandykite.

Miškuose, pievose, pelkėse, net mūsų kiemuose gyvena daug daug gražių, margų, spalvotų ir nespalvotų, čirškiančių, giedančių, klegenančių, kalenančių paukščių. Neįmanoma man, laiške, jums visus paukštelius išvardinti, todėl kai susitiksime darželyje, pavartysime knygas apie paukščius, kurias turime ir dar daugiau sužinosime.

Prisišokom, prisikvėpavom gryno oro, metas vaikučiai namučio.. Būtinai paklausykite mūsų muzikos vadovių dainelių.. jos mūsų Lakštingalos, o tai irgi nuostabūs paukšteliai, kaip ir mūsų dainingosios mergelės.
Vaikučiai, prisiminkite, kokius paukštelius pamatėme. Jei norite pieškite, libdykite, klijuokite paukštelius ir jų lizdelius. Lauksiu jūsų darbelių. Lizdelių, paukštelių ir aišku, jūsų pačių nuotraukų.

IKI SUSITIKIMO!
Jūsų Nykštukas

2020 m. gegužės 11 d.

Gyventi iš meilės, dėl meilės ir meilėje! Kur kitur jei ne šeimoje, artimųjų apsuptyje, randame paguodą, supratimą, palaikymą, kartu išgyvename gražiausias gyvenimo akimirkas ir negandas. Šeima- brangiausias žmogaus turtas…
O šį savaitgalį bus labai graži šventė- Šeimos šventė!
Tad..

Sveiki, Vaikučiai,

Dar savaitėlė pralėkė. Greičiausiai tai jau paskutinė savaitė, kai negalime susitikti. Tai aš jūsų Nykštukas. Greičiausiai, Vaikai, labai greitai susitiksime darželyje.
Džiaugiuosi, kad tiek daug darote darbelių, namuose. Mamytės sakė, kad ir šokat ir dainuojat ir pyragus kepat. Šaunuoliai! Ačiū, Jums ir Jūsų Tėveliams!
O dabar noriu su jumis visais pasisveikinti. Labas Nojau, Kajau, Luknyte, Indrute, Jokūbai, Arminai, Ugnyte, Ieva, Kajuk, Martynai, Domile, Izabele, Markuti, Miglute, Esmile, Jokūbėli, Ievute.

Tyra kaip auksas
Stipri kaip uolos akmuo,
Skaidri kaip krištolas
Tokia turi būti mano siela

Vaikučiai, norėčiau su jumis šį kartą pakalbėti apie Šeimą. Jūs visi žinote, kad tai patys brangiausi žmonės. Mama, Tėtis, Brolis, Sesė, Močiutė, Senelis. Jie mus myli ir mumis rūpinasi. Dar būna tetos, dėdės, pusbroliai, pusesėrės, proseneliai, bet apie Tai kitą kartą. Šeima tai kaip didelis, didelis medis, įaugęs į žemę.

Šeima,
kaip medžio šakos,
visos auga skirtingomis kryptimis,
bet šaknys išlieka tos pačios.

Pasidarykime Medį- medžio kamienas- tai Seneliai. Šakos- tai mūsų Tėveliai. O mes- to medelio lapeliai ir žiedeliai.
Ir būtinai atsiminkite visų savo šeimos narių vardus. Kartais užmirštame. Mes visi turime mums dovanotą vardą. Kai susitiksime darželyje, visus kartu prisiminsime.
Kiekviena šeima, kiekvienas iš mūsų, vaikai, turime namus. Jaukius, šiltus, kvepiančius mamos pyragais, tėvelio tiesiančio savo tvirtas rankas jus apkabinti, pilnų broliuko ar sesutės džiaugsmingo juoko, namų. Močiutės ir senelio namų, pilnų didelės ir begalinės meilės jums, Vaikai. Nusipieškite Namą.. savo šeimos namelį, o gal iš popieriaus,o gal kruopelių sudėliosite. Pabandykite!

Mano namas
Nei per aukštą, nei per žemą ( rankas iškeliam aukštyn ir nuleidžiam žemyn )
Nei per trumpą, nei per ilgą ( rankomis rodome ilgį )
Du langai prieš saulę žvilga ( iškeliam abiejų rankų du pirštus smilius, didysis )
Durys eit į vidų kviečia ( rankos delnais į krūtinę, ištiesiam į šonus )
Kaminas iš tolo šviečia ( viena ranka iškelta į viršų )
O namelio koks gražumas ( delnais parėmę galvą, kraipome į šonus )
Kambarėlių koks didumas ( rankomis prieš save rodome didelį kamuolį )
Telpa stalas ( viena ranka kumštis, kita ištiestu delnu ant viršaus )
Telpa kėdės ( viena ranka delnu “atlošas”, kita kumštis “sėdynė” )
Ant vienos Margiukas sėdi ( antatversto delno dedame kumštį )
Netelpa tik uodegytė ( ištiesiame iš kumštuko mažylį pirštuką ir judiname )
Kur jį dėti, ką daryti? ( gūžčiojame pečiais ).

Kai kurie iš jūsų turite kokį nors augintinį. Ar šuniuką, ar kačiuką, o gal ir peliuką. Gyvena, auga jie pas jus namuose. Ir mylime juos kaip tikrus Šeimos narius. Taip pat ir žvėreliai, ir paukšteliai turi savo šeimas ir namus.
Nupieškite, man vaikai, jei turite, kokį nors augintinį. Jei neturite tada kokį norėtumėt turėti.


O kol jūs darysite darbelius, paseksiu pasakėlę apie Šeimą.

Vaikai, kadangi jau galėsime ilgiau būti kieme, mano laiškas trumpesnis. Žinau, labai norisi kieme bėginėti. Tad, iki pasimatymo, Vaikai!

Jūsų Nykštukas

Ir labai lauksiu susitikimo darželyje!

 

2020 m. gegužės 4 d.

Niekas kitas taip nesužadina ir neugdo vaiko vaizduotės, kaip knyga. Pamatykime džiaugsmą vaiko akyse, kai jis perskaito pirmąjį žodį ir į rankas pasiima pirmąją knygelę.

Sveiki Vaikučiai,

Štai ir dar viena savaitėlė prabėgo. Greitai lekia dienelės, gal todėl kad pavasaris. Visi pasveikinot savo Mamytes su Jų diena. Pasakėte kaip labai jas mylite. Ir štai mes vėl susitinkame! Tai aš Jūsų Nykštukas! Labai dėkoju Jums, kad tiek daug darbelių darote. Ačiū Tėveliams be kurių pagalbos mes negalėtumėm draugauti.
Šią savaitę, Vaikučiai, noriu Jus pakviesti į Knygų šalį .Turbūt kiekvienuose namuose yra knygų. Turbūt nėra nei vieno žmogaus neskaitančio knygų. Na, o Jūs Vaikai turite daug savo Vaikiškų knygelių, kurias galite vartyti, bandyti dėlioti raides, žvelgdami į piešinėlius kurti savo istorijas..

Knyga
Kokia šviesa iš knygų mums nušvinta-
neapsakysiu. Nieks nepasakys.
Pats sužinok. Kas buvo užrakinta-
iš lėto versis. Ir atvers akis.
Tada skaityk. Kas knygon įrašyta,
papasakot galėčiau, bet bijau,
vaikeli mano. Pats pasaulį šitą
išmok atmintinai. Ir nepamirški jau.
Tad…

Labas Nojau, Kajau, Lukne, Indrute, Jokūbai, Arminai, Ugnyte, Ieva, Kajuk, Martynai, Domile, Izabele, Markuti, Migle, Esmile, Jokūbėli, Ievute. Ar visi susirinkot? Visi! Puiku!

O dabar į kelionę! Į Knygų pasaulį!

Seniai labai seniai, kai dar nebuvo knygų žmonės vieni kitiems pasakodavo visokias istorijas, nuotykius. Praeidavo laikas ir jie užmiršdavo ką buvo girdėję. Ir tada žmonės sugalvojo visą tai užrašyti ir nupiešti paveikslėliuose. Taip ir atsirado knygelės.

Aš knygutė nedidutė,
Bet dalykų daug žinau,
Šimto metų nesulaukus
Viską viską išmanau.
Aš knygutė gero būdo,
Man negaila pasakyt,
Tik lapelį po lapelio
Prašom viską paskaityt.

 

 

Vaikai, Jums bus užduotėlė. Paprašykite, kad tėveliai jums padėtų pasidaryti knygelę. Tai bus jūsų pirmoji knyga, kurią pasidarysite patys.

Ir dar viena užduotėlė. Nupieškite paveikslėlių knygelėje, kad ji būtų spalvota knygelė. Galite iškirpti kokį nors jums patinkantį paveikslėlį ir paėmę klijų įklijuoti. Žinau, jūs sugalvosite. ir papuošite savo knygelę.

Vaikai, knygų būna įvairių: spalvotų, be paveikslėlių, storų, plonų, pasakų, nuotykių, eilėraščių ir netgi grojančių. Tik dabar dar tėveliai skaito jums jas, o po to patys išmoksite skaityti. Bet ne visada mamytės visą knygą perskaito, pasilieka pasakų kitai dienai. Kad neužmirštumėt nuo kur toliau skaityti, reikia pažymėti knygoje vietą. Tad, Vaikai, bus jums užduotėlė: pasidaryti skirtuką, kad lengvai atverstumėt knygelę norimoj vietoj.

Aš knyga graži
Ir labai labai švari,
Nesuplėšyta, linksma,
Nebuvau aš numesta.
Vasarėlę aš skaityta
Aš puiki ir įdomi.
Į lentyną paguldyta
Aš jaučiuosi ten saugi.
Jeigu aš tau patikau
Tai gali mane paimti
Ir iš naujo paskaityti
Ar ne tiesą aš sakau?

Svarbiausia noriu priminti Jums, kad knygeles saugotumėte, neplėšytumėte, neapipaišytumėte. Knygas tvarkingai susidėtumėt į lentyną. Apžiūrėkite savo knygeles, gal jas reikia pagydyti. Atsimenat, darželyje jei suplyšdavo, imdavom lipnią juostelę arba klijus ir suklijuodavom. Jei rasite tokią knygą namuose, būtinai ją pagydikite.

Vaikai, ar žinote kur gyvena daug daug knygų? Ogi BIBLIOTEKOJE. Turbūt buvot su tėveliais nuėję ir matėte daug įvairiausių knygų. Jei dar nebuvote, nueikite.. pamatysite ten tikra knygų karalystė. Ir aš ten buvau.. ir išgirdau istoriją, kurią dabar ir noriu Jums papasakoti. Istorija vadinasi:

Ieškomas knygų vagis- triušis Ralfis…

 

Džiaugiuosi, kad nors trumpai pabuvome kartu… Labai lauksiu kito susitikimo!

IKI, JŪSŲ NYKŠTUKAS

 

2020 m. balandžio 27 d.

Sveiki, Vaikai!

ar viena nesimatymo savaitė praėjo. Noriu padėkoti, Jums, už nuotraukas, eilėraščius, kuriuos su tėvelių pagalba gaunu iš Jūsų!

Tai aš Jūsų Nykštukas!

Pavasaris. Dar vienas pavasario mėnuo- Gegužė..Šį mėnesį, Vaikai, sveikiname Mamytes su Jų švente! Juk mes labai mylime Jas! Pasveikinkim dieną ir Mamas..

Bėgu, bėgu takeliu
Aš per žemę šią
Ir labai labai skubu
Aš pasveikint ją.
– Labas žeme!
– Labas saule!
– Labas paukšti!
– Labas medi!
– Labas debesėli!

Palinkėjimas gerai dienelei..paskirkime šiuos žodžius Mamoms..

Tyra kaip saulė
Tvirta kaip olos akmuo
Skaidri kaip krištolas
Tokia mano Mamos siela..
Ar visi susirinkot? Paskaičiuokit:
Pirko man mama balioną-
žalią, mėlyną, raudoną.
Kiek balionų ji nupirko
pasakysi tu!

Ar suskaičiavote kiek šeimos narių kambaryje susirinko? Puiku, Visi!
Džiaugiuosi, kad visi susirinkom. Mamytės mums- brangiausia ką mes turime!

Mamyte mylima
Mamyte mylima,
Tu- laimės pasagėlė.
Mamyte, tu daina,
Tu- mano pasakėlė
Mamyte, tu šilta
Saulytė dieną blausią.
Tu- pievoj atrasta
Gėlytė raudoniausia.
Galėčiau daug vardų
Tau šiandien sumanyti.
Gražesnio nerandu
Už mieląjį- Mamytė!

Vaikai, Jums bus užduotėlė. Nupieškite savo Mamytę. Žinau, Jūs tai puikiai galite. Neužmirškite ir mūsų Močiučių. Jos visada skuba į pagalbą, ne tik Mamytėms, bet ir Jums.. Didele meile dalinasi su Jumis..

Kas gera, kas šilta- močiutė
Kas glosto, kas glaudžia- močiutė.
Močiutė- tai pasakos ilgos.
Raudonos uogelės ant smilgos,
Gėlių daigeliai sužėlę,
Lėlyčių margi drabužėliai..
Močiutė- mamytės mama.
Močiutė- namų šiluma.

Nupieškite savo Močiutę. Tai bus dar viena užduotėlė, Jums. Ir būtinai neužmirškite gėlyčių. Galite nupiešti, iškirpti iš popieriaus. Negailėkite savo šypsenėlių. Dovanokite Mamoms ir Močiutėms šypsenas. Apkabinkite Jas. Joms TAI didžiausia dovana. O dabar, Vaikai, Mamytės jums paseks pasaką, paklausykite..

MYLĖSIU TAVE AMŽINAI

Mama paėmė ant rankų savo neseniai gimusį kūdikėlį ir ėmė sūpuoti. Sūpavo, iš lėto linguodama pirmyn ir atgal, sūpavo, sūpavo. Ir sūpuodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangus visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoju,
Tu mano vaikelis esi.
O tas vaikelis augo. Augo augo augo. Augo, kol jam sukako dveji metukai, tada jis ėmė lakstyti po namus. Jis išvertė knygas iš lentynų. Ir išmetė maistą iš šaldytuvo. Jis paėmė mamos laikrodį ir įmetė jį į klozetą. Kartais mama tik atsidususi sušukdavo:
– Šitas vaikas išvarys mane iš proto!
Tačiau atėjus nakčiai, kai vaikelis nurimdavo, ji atverdavo jo kambario duris, prisėlindavo ant pirštų galiukų prie jo lovelės ir pažvelgdavo į savo dvimetį/ Jeigu jis būdavo kietai įmigęs, mama jį paimdavo ant rankų ir sūpuodavo, linguodama pirmyn ir atgal, sūpuodavo, sūpuodavo. Ir sūpuodama dainuodavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangus visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoju,
Tu mano vaikelis esi.
O mažasis vis augo. Augo augo augo. Augo, kol jam sukako aštuoneri. Ir jis kviečiamas nesiteikdavo ateiti pietų. Ir nenorėdavo praustis. O kai svečiuodavosi močiutė, retkarčiais prie stalo paberdavo bjaurių žodžių. Kartais mamai kildavo noras jį atiduoti į zoologijos sodą.
Tačiau naktį, kai jis užmigdavo, mama tyliai atverdavo jo kambario duris, pritykindavo prie lovos ir pritūpusi pažvelgdavo į savo vaikelį. Jeigu jis būdavo kietai įmigęs, mama paimdavo savo aštuonmetį berniuką ant rankų ir sūpuodavo, linguodama pirmyn ir atgal, sūpuodavo, sūpuodavo. Ir sūpuodama dainuodavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangus visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoju,
Tu mano vaikelis esi.
Berniukas augo. Augo augo augo. Augo, kol išaugo į paauglį. Jis ėmė keistai rengtis, susidėjo su keistais draugais ir klausėsi keistos muzikos. Kartais mama pasijusdavo lyg atsidūrusi zoologijos sode.
Tačiau naktį mama atverdavo jo kambario duris, patylomis prisėlindavo prie jo lovos ir pasilenkusi pažvelgdavo į jį. Jei jos paauglys būdavo kietai įmigęs, pabučiuodavo jį į skruostą ir uždainuodavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangus visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoju,
Tu mano vaikelis esi.
Na, o tas paauglys augo. Jis augo augo augo. Jis augo, kol pagaliau suaugo. Tada išėjo iš namų ir susirado butą kitame miesto gale.
Bet kartais tamsiais vakarais mama sėsdavo į autobusą it važiuodavo į kitą miesto galą. Jei šviesos sūnaus bute būdavo užgesintos, ji užeidavo vidun, ant pirštų galiukų prisėlindavo prie jo lovos ir pažvelgdavo į jį. Jei tas šaunus didelis vyras būdavo kietai įmigęs, ji pabučiuodavo jį į skruostą ir sušnibždėdavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangus visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoju,
Tu mano vaikelis esi.
Na, o mama seno. Vis seno seno seno. Vieną dieną ji paskambino sūnui ir pasakė:
– Atvažiuok, sūneli, pas mane, aš jau tokia sena ir ligote.
Taigi sūnus nuvažiavo pas mamą ir kai įžengė pro duris, ji pamėgino uždainuoti.
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangus…
Tačiau buvo per daug sena ir ligota, kad pabaigtų dainą. Sūnus priėjo prie motinos, apkabino ją ir, linguodamas pirmyn ir atgal, ėmė sūpuoti. Sūpavo, sūpavo ir dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangi visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoju,
Tu mano mamytė esi.
Tą vakarą grįžęs namo sūnus ilgai stovėjo prie lango. Tada nuėjo į kambarį, kuriame miegojo jo ką tik gimusi dukrelė. Jis paėmė ją ant rankų ir ėmė sūpuoti. Sūpavo, iš lėto linguodamas pirmyn ir atgal, sūpavo, sūpavo. Ir sūpuodamas uždainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Man būsi brangi visada,
Kol plaka širdis, kol alsuoju,
Tu mano vaikelis esi.

Tikiuosi pasaka patiko! Pasakos neseksiu aš, nes Mamos balsas ir pasaka mieliausia. Iki Lauksiu jūsų laiškučių.. Būtinai išmokite eilėraštį, kurį pasakysite savo Mamytei.. Tiesiog daug kartų apkabinkite savo Mamą ir pasakykite kaip smarkiai, Vaikai, Jūs ją MYLITE!

Iki Vaikai! Jūsų Nykštukas.. Prižadu, dar parašysiu, Jums!
Ir žinokite, Vaikai, Mamytės brangiausia Tai, ką mes turime.

 

2020 m. balandžio 20 d.

– Vaikeli, paukščio širdy
yra labai maži žmonės.
Toli, giedančio paukščio širdy,
tie žmonės gyvena kaip mes:
jie plaukia per mažus vandenynus,
žiūri į atspindį gęstančios žemės
giliai vandeny.
Kartais jie verkia,
bet verksmas toksai negarsus,
kad mes net negirdim.
O kartais jie skrenda iš paukščio
mažais sidabriniais lėktuvais-
pas mus.
Bet ne visi jie sugrįžta
atgal į dainuojantį paukštį.
Vaikeli,
tie žmonės labai jau maži:
jei dar nors kiek sumažėtų,
tai jų visiškai ir nebūtų.
Greičiausiai, vaikeli,
kad jų ir nėra-
tų žmonių
giedančio paukščio širdy.
Greičiausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos matė- tik šiaip sau-
pro šalį praskrisdamas paukštis.

Paukščiai lėtai neša pavasarį ant savo sparnų. Lėtai, po truputį..Jaučiate..Sveikina mus švelniu vėjūkščio dvelksmu, kuris prikėlė karklo pumpurėlį, šalpusnį, snieguolę. Kasdien saulutė šypsosi linksmai, žerdama žalumą pievoms. Tą kilimą ji margina gelsvai, pienių galveles apgaubia savo geltona skraiste. Upės krantuose jau linguoja purienos, o pamiškės dabinasi ievomis..

Sveiki Vaikai,

Greit bėga dienelės. Rašau dar vieną laišką Jums. Tai aš Jūsų Nykštukas. Labai labai noriu Jums, Vaikai, padėkoti už gražius darbelius.Jūsų tėveliams irgi dėkoju. Džiaugiuosi, kad esate tokie darbštūs ir išradingi. Džiugina, kad Jus matau nuotraukose. Žinot, ką? Jūs visi labai paaugote. Tikiuosi Visi ir toliau prisijungsite prie mūsų. Linksma būtų pamatyti.

Prabėgo Velykėlės, priridenot margučių, o Pavasaris nelaukia, dar skaisčiau šviečia saulutė..

O dabar..

Labas Nojau, Kajau, Luknyte, Indrute, Jokūbai, Arminai, Ugnyte, Ieva, Kajuk, Martynai, Domile, Izabele, Markai, Migle, Esmile, Jokūbėli, Ievute! Ar visi susirinkot? Suskaičiuokime: (Jūs vaikai suskaičiuokite, kiek kambaryje yra žmonių?):

 

Skrido varna pas vaikus

Ir skaičiavo juos visus

1;2;3;4;5;6;….

Pasirodykit visi!

 

Puikumėlis. Visi. Vaikai gal eime pasivaikščioti. Atsimenat kiek mes daug vaikščiodavom parke. Tad eime..

Kaip gaivu. Ar jaučiate kaip kvepia Pavasaris? Giliai įkvėpkite, o dabar iškvėpkite.Dar kartą ir dar. Prisiminkit, kaip teta Rasa ar teta Gitana salėje mums sakydavo.. Ar kvepia Pavasaris?..Žinokit, ir aš pasiilgau darželio, ir jūsų ir tetulyčių kur dirba. Užuodžiat? Tai žolės kvapas.

O lia lia, žolė žalia
Patvory, laukuos, šile.
O lia lia, žolė žalia,
Pasėdėkite šalia.
Žolėje žaliai apšviestas
Vabalų didžiulis miestas,
Spindi bokštai jo smaili
Ir stogai- žali žali.
Žalios gatvės, žalios aikštės,
Kur žali žmogiukai vaikšto,
Ten, tikėkit, net dainelė
Turi spalvą- ryškiai žalią.
Olia lia žolė žalia
Patvory, laukuos, šile.
O lia lia, žolė žalia,-
Pasėdėkite šalia.

 

Tas žalias kilimas labai traukia. Girdit kaip kuždasi visas pasaulis: aukštyn smilga ropščiasi raudonsparnė boružė, po lapu pasislėpęs smuikelį derina žiogas.

Boružė
Samanotas miškas ūžia:
– Kam gi tau sparnai boruže?
– Be sparnų su ryto vėju
Aš keliauti nesuspėju.
Du sparneliai, du taškuoti,
Noriu skrist, o ne ropoti.

 

Pasisveikinom, Vaikai, su vabalėliais keliaukime toliau.Pakelkime akis į dangų. Pažiūrėkime į danguje plaukiančius debesėlius. Jeigu ilgiau žiūrėsime, pamatysime kaip debesėliai žaidžia su mumis. Piešia visokius paveikslėlius danguje. Jie tampa ir drambliukais, ir meškiukais ir krokodilais. Tik reikia gerai įsižiūrėti.

Debesėli, debesėli,
Baltavilni avinėli,
Ką tu valgai, ką geri
Žydro lauko vidury?
Vėjas barė debesėlį
Baltą meškiną pakėlė;
Debesėli, debesy,
Ar tu meškinas esi?

Oi, kažkas nukrito ant galvos. Pupt, pupt. Ar tik ne lietutis susiruošė mums veidelius nuprausti? Greit imkim lietsargius (keistas žodis lietaus sargas). Įdomu ką jis saugo: Ar mus nuo lietaus? Ar lietutį nuo mūsų? Kaip jūs galvojate vaikai?

Dabar ištieskite vieną rankytę, po to kitą Ir..
Penki linksmi lašeliai ( pamojuokite pirštukais)
Jau krenta į žemelę ( pabelskite su pirštukais į kitos rankos delniuką)
Paprašykim lašelius, kad pasakytų vardelius:
Tuk- tuk- tuk- tuk (nykštys)
Tam- tam- tam- tam (smilius)
Tim- tim- tim- tim (didysis)
Tik- tik- tik-tik (bevardis)
Tip- tip- tip- tip (mažylis), o dabar kita rankytė!

Eime, Vaikai toliau.O kas ten taip geltonuoja? Daug gelsvos žalumos. Gal saulutė žeme ritinėjasi? Juk tai Pienės. Lyg saulės dukrytės apsigaubusios spindulių spalvos skarele. Tuoj galėsime daug vainikų prisipinti, atsimenat darželyje pindavom. Tik truputį reiks palaukti.

Kai pavasaris keliauja,
Tai gėles išbarsto saujom.
Šviečia pakelės, laukai,
Jų pilni visi takai.
Paprasta maža gėlė,
Bet auksinė skrybelė.
Gelsvo vaško skrituliukas,
Šypsos mielas veideliukas.

O kas ten Vaikai gale pievelės? Kažkokia trobelė. Eime pažiūrėsime kas joje gyvena. Pažiūrėsiu pro langelį ir viską jums papasakosiu. Atsisėskite patogiai. Atsisėdote, na tada klausykite… Pasaka Katinėlis ir Gaidelis

Pavargome visi. Metas grįžti namo. Tikiuosi, Vaikai, jums patiko pasivaikščioti su manimi. Būtinai paklausykite tetos Rimutės jums dovanotų dainelių. Visos užduotėlės pasislėpė mūsų pasivaikščiojimo pasakojime. Prisiminkite kur buvom, ką sutikom ir kas pasislėpė?
Dar parašysiu jums. Lauksiu Jūsų darbelių, dainelių, eilėraštukų.

Iki! Jūsų Nykštukas

P.S. Visiems turbūt iškyla klausimas, kodėl mano toks ilgas laiškas. Atsakau… Turtinkime mūsų kalbą, kad vaikai kuo daugiau gražių žodžių girdėtų. O ir mums jų niekada nebus per daug.

Kažkokia sėklelė
įsikibo į mano
rankovę gerai jau
gerai panešėsiu (J. Marcinkevičius)
Taip ir su gražiu žodžiu mumyse, Vaikams!

 

2020 m. balandžio 14 d.

Sveiki, mielieji, Vaikai ir Tėveliai,

Prabėgo savaitė..ne šiaip savaitė..Ypatinga..Sulaukėme šv. Velykų..
Noriu visiems jums, Vaikams ir Tėveliams, padėkoti. Nuoširdus AČIŪ. Tiek daug darbelių, eilėraščių, piešinių gavau dovanų iš Jūsų.
Į mūsų visų kiemus, namus ir širdis atėjo Pavasaris..Džiaukimės kiekviena akimirka..

Sveiki, Vaikai!

Čia aš, Jūsų Nykštukas. Atsisėskite patogiai ir paklausykite mano laiško, kurį Jums parašiau.
Pavasaris. Toks nuostabus metų laikas,kada bunda visa gamta, medžiai, gėlės, grįžta paukšteliai ir gieda mums nuostabias daineles. Žadinasi po žiemos miego visi gyvūnai.

Pumpurėlis
Rausvas žiedo pumpurėlis,
Iš pavėsio pasikėlęs
Į saulutę kaitrią, šviesią
Pro lapus galvytę tiesia.
-Kilk saulute, kilk mieloji!
Taip tu glostai, taip vilioji!
Kai tik tavo spinduliais
Gėlės pumpurus praskleis,
Pasistiebęs iš pavėsių
Aš taip pat jau pražydėsiu.
Kilk, saulute, kilk mieloji!

Noriu,Vaikai, paprašyti, kad iš popieriaus iškirptumėt Saulytę. Tokį apvalų skrituliuką. Ir neužmirškite spinduliukų.Galėsite kambaryje turėti ir tada kiekvieną dienelę, jums švies Saulytė, nes Ji žadina visą pasaulį ir gėlytes ir gyvūnėlius ir mus.
Skaisčioji Saulelė pakilo į melsvą ryto dangų. Pro debesėlio kraštą pažiūrėjo į žemę. Žemai, žemai stovėjo mažas namelis. Saulytei labai parūpo pažiūrėti pro namelio langelį, kas gi ten viduj yra? Ir ką gi ji pamatė? Mažą riestą nosytę, kuri niekaip nenorėjo keltis.
-Kelkis, maža nosyte,- pasakė Saulutė ir paglostė nosytę, kuri tuoj pat pabudo.
Pažiūrėjo Saulutė dar kartą ir ką gi ji pamatė? Mažą burnytę, kuri niekaip nenorėjo keltis. Saulutė paglostė ir burnytę, kuri tuoj pat atsibudusi, nusišypsojo.
Pažiūrėjo Saulutė dar kartą ir ką gi ji vėl pamatė? Dvi dideles akytes, kurios niekaip nenorėjo atsimerkti.
-Kelkitės, mielos akytės,- pasakė Saulutė ir jas pabučiavo. Akytės atsimerkė.
Pažiūrėjo saulutė pro langelį ir ką gi Ji pamatė? Gražų, mažą Vaikelį, kuris atsibudęs, šypsojosi.
O dabar Vaikai, kada jau atsikėlėm išsiskaičiuokime kas su manim į mišką?

Šoko kiškis per virvutę
Ir įkrito į balutę.
Bėk, bėk paskubėk,
lipt iš balos jam padėk.

Oho, kiek daug mūsų susirinko! Tada eime..

Miškas
Mūsų senas miškas
Rūmai dideli,
Čia gyvena eglės,
Ąžuolai žali…
Volungės dainuoja-
Klausosi ežiai,
Stirna su stirniukais
Ir balti beržai.
Kai kiškučiai šoka,
Juokiasi žolė.
Ir katučių ploja
Žydinti gėlė.
O geniukai verkia-
Negali klausyt…
Vai lakštutė gieda
Šiandien pirmąsyk!

Apsidairykime, kaip gražu! Pažvelkite, kas ten tolumoje mėlynuoja? Juk tai Žibuoklės!

Čia tokios mėlynos žibutės…
Čia mes atėjom su mama.
Taip gera gera čia pabūti
Čia tokios mėlynos žibutės.
Čia pumpurėliai kaip akutės
Ir samanėlių šiluma…
Taip gera gera čia pabūti,
Čia mes atėjom su mama.

Vaikai, užduotėlė Jums. Nupieškite, prašau, man žibučių. Atsimenat, mes darželyje liejome spalvas. Stebėjome, kaip viena spalvytė susidraugauja su kita ir dar su kita..Jūs kūrybingi, sugalvosite.

Eime toliau..

Oi, atsargiai! Neišgąsdinkime paukštelių! Girdite, kokie gražūs jų balsai!

Vyturio giesmelė
Ačiū už giesmelę-
Virpesėlį žvangų.
Parskridai- pragydai-
Pakylėjai dangų.
Ir žolė ir vaikas
Rankeles ištiesia
Į padangę žydrą,
Į saulutę šviesią.

Vaikučiai, jei norėsite, nulibdykite 2 paukščiukus, nes vienam paukšteliui liūdna. Jei norėsite, galite nupiešti, iškirpti iš popieriaus…
Girdite, kažkas čiurlena..Kokia nuostabi muzika..Tai Šaltinėlis kažkur skuba, gal pasitikt pavasario, o gal žaidžia? Sėskime ir aš paseksiu Jums pasaką apie Šaltinėlį.

Pavargome jau..Kelionė buvo ilga. Grįžkime namo.

Vaikučiai, atsisveikinu trumpam su Jumis. Man buvo labai smagu. Lauksiu Jūsų piešinių, eilėraščių, darbelių. Dainuokite daineles kurias dainuoja mūsų darželio lakštingalos Rimutė, Rasytė ir Gitana (jas rasite čia).

Iki pasimatymo Vaikai!
Jūsų Nykštukas

 

2020 m. balandžio 6 d.

 

Išsiritinėjęs prijuostėj,
Vandeny virintas,
Vaško lašeliais kaitriais
Nuraškytas,
Protėvių lemties raštais
Išdabintas,
Juodalksnio žievės rašalą
Lukštan įgėręs
Želmenėlių gultan
Įsitaiso margutis.
Šilumos delnai
Švelniai liečia skruostus…
Atgaiva…
Pumpurui
Rasą nušluostęs
Praviro lango
Užuolaidą
Plevena
Velykų vėjas.
(R. Mockeliūnienė)
Greitai bėga laikas..praėjo dar viena savaitė. Užtekėjusi saulė vis dažniau dirsteli pro pilkšvus debesis. Vis meiliau šiltais spinduliais glostinėja žemę. Žemelė atlyžta, sušyla. Praskleidžia pernykšcio savo apdaro skvernus. Vis širdingiau šypsosi, kasdien vis labiau puošdamasi. Prisikėlimo žalią verbą paklojusi, žydėjimą priešais šv. Velykų dieną kraudama. Miškai patiesia kilimus žibuoklių. Saulėkaitoje snieguolės galveles kelia lyg saulei šypsotųsi. Ir skamba. Tyliai tyliai. Netriukšmaudamos. Kad nepažadintų to, kuris užgesęs. Kurio atgimstant laukiam. Paslaptingas džiaugsmas širdyje pasklinda. Kyla saulė. Kaip malda.. Kaip Vaikas šv. Velykų rytą, šypsodamasis, margučius išvydęs…
Sako reikia į širdį įsileisti pavasarį, o mes įsileiskime žmones į savo širdis sveikindami ir džiaugdamiesi vienas kitu, tada ir širdyje bus pavasaris.Negaliu tiesiog paprastai parašyti užduočių jūsų vaikams. Man atrodo, kad dalindamasi su jumis savo mintimis pirmiausia išmokstu aš pati..dalintis geru žodžiu, tais jausmais, mano širdyje, galvojant apie jūsų Vaikus. Tad…

Sveiki Vaikai,

Tai aš, jūsų, Nykštukas. Labai dėkoju jums, už jūsų darbelius. Dabštuoliai jūs mano. Darbeliai labai gražūs. Ir aš iš jūsų daug išmokau. Ačiū!!!
Liko tik savaitė laukti ponios Velykės. Velykos- tai kiaušinių dažymas, jų ridinėjimas ir linksmiausia dalis- Bukynės. Bukynės, vaikai, tai kai vienas laiko kiaušinį, o kitas daužia kitu kiaušiniu.Neužmirškite, būtinai pakvieskite visą savo šeimynėlę, pabukinėti.Tėveliai jums padės.

Margučiai
Kaip margutis rieda saulė
Per nušvitusį pasaulį.
Kaip margutis mėnuo rieda,
O žibutė skleidžia žiedą.
Kaip margutis rieda žemė,
Kaip margučiai mes visi-
Su kepurėm, be kepurių,
Apsiavę ir basi.
Rid rid rid margi margučiai,
O čia čia maži vaikučiai-
Jei margučiai neriedės,
Ir vaikučiai nedidės!

Vaikai, atsimenat, prieš Velykas visi atsinešdavome “išpūstų” kiaušinių. Tada paimdavom dažų (guašo, akvarelės), iešmelių, teptukus ir nudažydavome. Dabar tokią užduotėlę, prašau, padarykite namie. Tėveliai irgi labai nori išmokti, parodykite jiems kaip daryti. Kai išdžius dažai, per kiaušinio galuose esančias skylutes, perverkite virvelę ir pakabinkite ant šakelių. Bus puikus papuošimas Velykoms. O kol jūs darysite darbelį, paklausykite pasakos apie..Kiaušinį.

Buvo vienąsyk
Kiaušinis.
Bet ne paprastas-
Auksinis.
Oi koks tvirtas,
Oi koks kietas!
Na, žodžiu-
Iš aukso lietas!
Vis didžiavosi
Kiaušinis:
– Aš ne paprastas-
Auksinis!
Žebenkščiukų
Ritinėtas.
Ir visai
Nesužemėtas!
Šeško griebtas,
Varnos pultas,
Likęs sveikas,
Nesukultas.
O, todėl,
Kad aš auksinis,
O ne paprastas
Kiaušinis!
Tyli paprasti
Kiaušiniai.
Ką daryti-
Ne auksiniai,
Sudėti
Į seną rėtį
Raibei parinkti perėti.
Užsimanė
Ir auksinis
Būti perimas
Kiaušinis!
Sako Raibei:
– Jei norėsi,
Aukso gaidį
Išperėsi,
Nes pati matei,
Kiaušinis
Aš ne paprastas-
Auksinis!
…Pasipūtus
Tupi Raibė.
Kur tau!- peri
Aukso gaidį!
…Jau trečios
Savaitės galas.
Dvylika
Viščiukų kalas.
Ir visi
Ne iš auksinių,
Paprastų baltų
Viščiukėliai
Išperėti,
O višta
Dar tupi rėty,
Nes labai jau
Nori Raibė
Išperėti
Aukso gaidį!
…Patupėjo
Ligi ryto:
Nieks daugiau
Neišsirito-
Likęs gūžtoje
Kiaušinis
Buvo šaltas
Ir auksinis,
Nes per tvirtas,
Nes per kietas,
Nes- deja!-
Iš aukso lietas…

Vaikai, gal galite man iškirpti, nupiešti, išlankstyti Vištelę ir penkis kiaušinius. Skaičiuokite, kad būtų penki, nes Vištytė labai norėtų penkių spalvotų, margų kiaušinėlių Velykoms. Gal ir eilėraštuką išmoksite, o paskui man pasakysite:
Raibutė Velykoms kiaušinį padėjo.
Didžiavosi juo, nes iš gaidžio girdėjo,
Kad tas jos stipruolis pavirs margučiu
Margučių bus daug, ir vaikai eis lenkčių…
Visi kiaušinius ir ridens, ir daužys.
Raibosios margutis- tikra geležis!
Ne vieną jis taukštels smailiuoju galu.
Ir pats išdidžiai pasiris po stalu!
O dabar laikas pasimankštinti. Ėjo Vištelė, pametė plunksnelę. Jei turite tikrą plunksnelę puiku, gal balioną, lengvą pūkelį ir stenkitės kuo ilgiau pūsdami, išlaikyti ore. Žaidžia visa šeima! Puiku!
Gal keliaukime į mišką. Išsiskaičiuokime visi, kas su manim:
Uda, uda, udada
Eina kiškis su lazda. Per miškelį, per laukus
Eina kiškis pas vaikus.

Eime pasivaikščiosim. Žiūrėkite, ar tik ne kiškis? Tikrai, Kiškis! Eina pas ponią Velykę. Paklausykime, kiškis kažką mums pasakoja.

Kažkur toli, toli, miško pakraštyje, gyvena ponia Velykė. Ji ištisus metus nuo ryto iki vakaro margina margučius. Velykų naktį geroji senolė sudeda margučius į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Stebuklingą Velykų rytą kiekvienas vaikas randa po gražų margutį. Tik deja, pačios tetulės Velykės iki šiol niekam nėra tekę pamatyti.
Velykų kiškis
Eina kiškis takučiu
Su pintiniu krepšeliu.
O krepšelyje margučiai
Duos kiškelis jų vaikučiams.
Kiekvienam dalins po vieną
O Velykų šventės dieną
Būtų linksma ir smagu
Su kiškučio margučiu.
Pasidarykite, vaikai, Velykinį kiškutį. Nesvarbu, galite nulibdyti, nupiešti, nuspalvinti, iš siūlų padaryti, kad padėtų Velykei atnešti jums dovanų.
Pavargom nuo darbų. Patogiai įsitaisykite, pakvieskite seses, brolius, tėvelius, aš jums paseksiu pasaką apie Svajonę..Kiaušinio svajonę..

Yra sakoma: jei labai tiki savo Svajone, jinai būtinai išsipildys. Bet,dar yra sakoma: jei kažkam papasakosi savo svajones, jos deja- neišsipildys. Ar tikit tuo? Aš net nežinau.. ar aš tuo tikiu, bet dažniausiai savo svajonių neatskleidžiu.. gal visdėlto tikiu, ir giliai giliai širdyje tikiuos jos neliks tik svajonėmis. Tad, savo svajonių negaliu papasakot Jums, bet galiu papasakot, apie ką svajoja kiekvienas kiaušinis.. Artėja šventė- šventos Velykos..Tad, kartą..
Gyveno Kiaušinis. Ir turėjo jis svajonę- tapti Velykiniu kiaušiniu. Savo svajonę laikė paslėpęs giliai giliai kelnių kišenęje ir tik kartais ją išimdavo ir grožėdavosi. Jo močiutė Kiaušinienė sakydavo: “Jeigu nori, kad tavo svajonė išsipidytų, kiekvieną rytą galvok apie ją ir niekam apie ją nepasakok”.
Labai gaila, bet močiutės Kiaušinienės jau nebėra. Ją kažkas suvalgė su lašinukais ir agurkėliais. Kas gali žinoti, galbūt lašinukai ir agurkėliai ir buvo jos svajonė. Kaip ten bebūtų, močiutės išmintingi žodžiai nepasimiršo. Kas rytą Kiaušinis išsiimdavo savo Svajonę, žiūrėdavo į ją ir glostydavo. Taip kelnių kišenėje Svajonė ir gyveno.
Išaušo saulėta pavasario diena. Oras buvo šiltas, ir Kiaušinis išėjo pasivaikščioti į laukus. jis ėjo švilpaudamas, dairydamasis į žydrą dangų, rankas laikydamas kišenėse. Taip jis vaikščiojo, dainavo ir džiaugėsi pavasariu visą dieną, o kai grįžo į namus ir norėjo pasigrožėti savo Svajone- kišenėje jos nerado. Ir tik dabar jis pamatė, kad kelnių kišenės saga atsegta. Atsiminė, jog visą dieną laikė rankas kišenėse, o paskui pamiršo užsegti sagą. Galbūt todėljo Svajonė iškrito ir pasimetė kažkur toli laukuose. Dvi dienas vargšas Kiaušinis liūdėjo. Dvi dienas jo namuose lijo lietus, nors už lango švietė saulė. O trečią rytą atsitiko stebuklas. Vos tik Kiaušinis pabudo, jis pajuto, kad guli ne savo

lovoje, bet didelėje lėkštėje ant stalo. Šalia jo buvo daug velykinių kiaušinių, išmargintų įvairiais raštais ir spalvomis. Jie pasirodė esą labai mandagūs.
– Labas rytas, broluži,- pasveikino jie.
-Koks aš jums brolužis?- nustebo Kiaušinis. – Jūs gi visi tokie gražūs, išsipuošę, o aš visai paprastas.
– Nejuokink žmonių,- atsakė storas svogūnų lukštais dažytas kiaušinis.- Verčiau pažvelk į save.
O! Neįtikėtinų dalykų atsitinka pasaulyje. Paprastas Kiaušinis pamatė save dailiai išmargintu gražiausiais raštais. Dabar jis ne paprastas, bet Velykinis Kiaušinis. Jis taip apsidžiaugė, kad net pašoko ir vos neiškrito iš lėkštės.
– Tu broluži, nešokinėk taip aukštai,- draugiškai įspėjo jį storasis kaimynas.- Velykiniams kiaušiniams pavojinga sportuoti.
Velykinis Kiaušinis jautėsi laimingas. Jam atrodė, kad jis galėtų tapti ne tik gimnastu, bet ir kosmonautu. Tačiau jis buvo gerai išauklėtas ir mandagus, todėl savo kaimynui maloniai tarė:
– Ačiū tau, broleli.
Teisi buvo močiutė Kiaušinienė, sakydama, kad je tu savo Svajonę pamilsi kaip patį save, tai ji apsigyvens tavyje. Ir jeigu kartais ji iškristų tau iš kišenės, tu ją atrasi savo širdyje. Tad, jeigu labai tiki savo Svajone, jinai būtinai išsipildys.
Iki pasimatymo Vaikai! Lauksiu Jūsų darbelių, eilėraščių, dainelių, margučių nuotraukų. Šv. Velykos jau visai arti. Pasistenkime kartu..
Jūsų Nykštukas

 

2020 m. kovo 30 d.

Pavasaris sieloje šventę atneša
Žibuoklių akelėm, žilvičių šakelėm,
Karklų pūkuotais kačiukais gražiais.
Į verbų puokštę įpina kadagių,
Kad puokštė būtų graži-
Ją perriša kaspinėliu ar siūlu linų.
Ir eina į bažnyčią žmonės būriu,
Verbų rytą pašventint verbų,
O grįžę į namus, skuba su ja paliesti visus
“Ne aš plaku, verba plaka,
Už savaitės bus šventos Velykos”
Taip džiaugsmingai primena visiems
Šitas gėrio lašas iš praeities,
Tos amžių gilumos, iš mūsų prosenelių
Perdavimo būsimoms kartoms
                                                              /B. Silevičienė/                            

Sveiki, mūsų brangieji Vaikai ir Tėveliai,

atrodytų pralėkė visai nedaug laiko,bet mes jau Jūsų pasiilgom. Kadangi mūsų bendravimas su vaikais dabar tik toks, pabūkite ta jungiamoji grandis tarp mūsų. Skirkite mums savo laiko. Tas laukimas, nerimas, nežinomybė ir tikėjimas kad viskas bus gerai lai “neįkalina” mūsų, bendraukime kartu. Mes žinome, kad Jūs patys esate kūrybingi ir gabūs, kad esate nuostabūs tėvai, tad dalinkimės savo kūrybinėmis idėjomis, mintimis ir darbeliais.

Kurkite, pieškite, lipdykite kartu su savo vaikais. Tam nebūtinai reikia daug įmantrių priemonių tik geros nuotaikos ir fantazijos. Prisiminkime savo vaikystę tiek nedaug mums reikėjo, o sugalvodavome tiek daug. Fotografuokite, filmuokite, fiksuokite visas akimirkas, o kai baigsis karantinas turėsime daug gražių parodėlių.

Labai tikimės Jūsų supratimo, geranoriško požiūrio, aktyvaus darbo kartu, geros nuotaikos ir bendradarbiavimo vieniems su kitais.

Artėja didi šventė mūsų širdyse šv. Velykos. Už savaitės bus Verbų sekmadienis. Tai pasiruošimas, laukimas ir viltis. Seniai jau mes visi turėjome tiek laiko neskubant pabūti su šeima, tvarkytis, švarintis, puošti namus ir laukti stebuklo- šv. Velykų. Sveikatos ir geros nuotaikos Jūsų šeimoms.

O dabar laiškas jūsų Vaikams…

Pabudau kai saulutė tekėjo
Miškams rausvą žarą dovanojo,
Spindulėliai per medžių draugiją-
Skubėjo į žemę, žadino
Gėles ir žolę iš miego,
Skubėdama perlų karolius surinkti,
Kad naktį žvaigždelės naujų pribarstytų.
Paukšteliai giesmelėmis sveikino rytą,
Mėnuo slėpės už debesėlių kalnų
Pabaigęs naktinę sargybą miegojo,
O debesys plunksniniai plaukė padange,
Žadėdami giedrą ir saulę,
Žmonėms džiugindami sielą..

Sveiki, Vaikai. Tai mes Daivutė, Albina ir mažasis Nykštukas, kuris mus aplankydavo kiekvieną rytą. Kadangi jums dabar atostogos ir nereikia į darželį, tai mes ir Nykštukas rašys jums laiškus. Paprašysim, kad jūs atliktumėt užduotėles, deklamuotumėt eilėraštukus, dainuotumėt, klausytumėt pasakų. Žinau paslaptį, prieikit arčiau tyliai pasakysiu..Nykštukas jų labai daug žino..O jūsų tėveliai prižadėjo jūsų klausyti ir visur jums padėti.Ir mes jums padėsime, nes mylime jus.Patogiai atsisėskite..Taip taip visa šeima..ir..Pirmasis Nykštuko laiškas..

Labas rytas Jokūbai, labas rytas Esmile, labas rytas Martynai, labas rytas Kajau, labas rytas Arminai, labas rytas Miglute, labas rytas Ievute, labas rytas Luknyte,labas rytas Indrute, labas rytas Izabele, labas rytas Kajau, labas rytas Ugnyte, labas rytas Domile, labas rytas Ieva, labas rytas Markuti, labas rytas Jokūbai, labas rytas Nojau. Pasisveikinkim visi kartu kaip mes darželyje sveikinamės:

Labas rytas akytės,
Labas rytas ausytės,
Labas rytas rankytės, labas rytas kojytės
Akytės žiūri,
Ausytės klauso,
Rankytės ploja (paplokime kartu)
Kojytės trepsi (patrepsėkime kartu)
Štai ir Aš jau atsibudau. (pašokime į viršų)

Ar tikrai visi pasisveikinom. Nieko nepamiršom. Ar galėtumėt vaikai dabar suskaičiuoti kiek žmonių yra jūsų namuose? Kiek mergaičių? Kiek berniukų? Suskaičiavote? Šaunuoliai

Pakvieskite ir tėvelius ir pasveikinkit rytą kartu:

Tyra kaip saulė
Tvirta kaip uolos akmuo
Skaidri kaip krištolas
Tokia turi būti mano siela
Ir diena bus nuostabi.

Dabar vaikai išsiskaičiuokime kas deklamuos eilėraštį Verbų sekmadienį.

Ėjo zuikis per kemsyną
ir įklimpo į pelkyną
Duokit zuikiui letenėlę
ir ištraukit padarėlį
Viens, du, trys-
zuikis ačiū jums sakys.

Kadangi jau šį savaitgalį Verbų sekmadienis, tai pasidžiaukime juo. Atsimenat vaikai, grupėje visada prieš Verbų sekmadienį darydavome verbas. Imdavome krepinio, spalvoto popieriaus, vytelę, klijų, žirkles ir pasidarydavome jas. Dabar padėkite tėveliams su jumis kartu sukurti spalvotą verbą šventei.O štai jums ir žodžiai, kas man juos pasakys? Labai lauksiu

Auga verbelė ant didžio dvarelio,
Ant tos verbelės drabnos šakelės,
Ant tų šakelių platūs lapeliai,
Ant tų lapelių gaili raselė.

Žinau, kad jūs patys nuostabiausi vaikai, tikrai padarysite tokią lengvą užduotėlę. O kad rankų pirštukai sušiltų ir būtų miklūs pažaiskite pirštukų žaidimą:

Penki žmogeliukai į mišką įšėjo
Velykų zuikutį pagaut jie norėjo
Pirmasis- lyg statinė- storas
Vis murmėjo po truputį:
– Kur pagausim tą zuikutį?
Sušuko antrasis:
– Matau, matau, aš jį surasiu
O trečiasis- rudaplaukis ilgšis- klykė
ir sakė:
– Nematau aš jūsų zuikio
Ketvirtas tarė:
-Kvaila zuikio mums ilgiau ieškot,
Jau noriu aš namo klampot.
Na, o mažylis atkaklusis
(jau šito niekas iš jo nesitikėjo)
Pagavo zuikį ir parnešė jį į namus,
Linksmų Velykų mums visiems jis palinkėjo.

Darydami darbelius dainuokite. Išmokinkite ir tėvelius mūsų dainelių. Juk smagu kai visa šeimyna dirba ir dainuoja.

Prie upelio šaltinėlio
Prisiskyniau katinėlių.
O kad jie gyventų sočiai,
Aš juos pamerkiau ąsoty.
Pasižiūriu kitą dieną,-
Jau kačiukai nori pieno.
Katinėliai katinai,
Pamaitinsiu būtinai.

Saulutė kyla vis aukštyn, šildo žemę, pažadino daigą, žolę, medžio pumpurą. Kaip jums, vaikai nupasakoti pirmos išdygusios žolytės kvapą, stiebelių lankstumą, želmenėlių trapumą? Prisiminkime kaip mes grupėje sėjome želmenėlius. Kaip laukėme jų pirmųjų daigelių pasirodymo. Ėmėme indelius, įpildavome truputį žemės ir pasėdavome. Va jums ir užduotėlė. Pasisėkite namie ir iki Vėlykų sužaliuos. Bus kiaušiniukams minkštas patalėlis. Tik neužmirškite palaistyti. Juk laukiame stebuklo- šv. Velykų.

O kol jūs dirbsite, visa šeima, paklausykite pasakos apie Mergelę.

 

Kadais, labai seniai, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė- skaisti kaip uogelė ir panašėjo ji į miško fėją, ar į tyrą karalaitę. Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo kaip sutiks žibančią Meilės paukštę. Dar seniai seniai, kai ji buvo maža mergaitė, senelis pasakodavo, kad toli kalnuose gyvena žydra paukštė. Jos sparnai mėlyni, galva tviska grožiu ir ramybe, kurią vainikuoja auksinė karūna. Ją visi šaukdavo Mėlyna Paukšte. Žmonės kalbėdavo, kad tam, kuris ją pamatydavo, imdavo šypsotis laimė- meilė begalinė aplankydavo. Tokios paukštės tad ir ieškojo tyroji mergelė.

Vieną dieną šitaip jai bemąstant ir vaikštant šventais miško takeliais, atsitiko keistas dalykas, netikėtai ji žolynėliuose, prie pat upės, pastebėjo mėlyną kiaušinį. Stebėjosi mergelė jo dydžiu, jo spalvų įvairove, ir darėsi smalsu kas jo viduje gyvena. Paėmė ji tą kiaušinį į rankas, paglostė, tyliai nusišypsojo ir patraukė link savo namų. Parėjusi aptaisė žydrąjį kiaušinį žalumėliais, o pati atsisėdo šalia ir laukė.

Atėjo naktis, sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo mėnulis ir pašvietė į jos veidelį, nutvieskė šiltu sidabru mėlynąjį kiaušinį. Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau atsitiko keistas dalykas- kiaušinis sujudėjo ir pasigirdo tyli daina. Mergelė sukluso, pakreipė veidelį link sklindančio garso ir pamatė, jog iš kiaušinio išdygo mažas medelis- toks tiesus tiesus, su mirgančiais lapeliais, o po juo tupėjo mėlynoji paukštė ir giedojo, ir ta giesmė virpino mergelės sielą, nes daina bylojo apie šalimais sėdinčią mergelę ir laimę josios širdyje,šnekėjo apie tyrą sielą ir apie tai, jog meilė esti kiekvieno žmogaus širdyje.

Staiga mergelė ėmė ir suprato, kad jai nebereikės klajot vienai miškais, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josis laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus, nusilenkė paukštei ir daugiau niekada neabejojo savimi, meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu jo visa kas išsvajota pildosi. Kad Meilė ir Šeima yra ne už jūrų marių, kad yra visai čia pat ir telaukia mūsų visų širdies palytėjimo.

O dabar kai darbelius dienos nudirbot, pasidalinkite kaip Jums sekėsi Facebook grupėje, o tada pailsėkite. Jeigu pritrūksite užduotėlių, eilėraštukų, pasakų, parašykite man laišką. Jūsų tėveliai žino mano adresą. Linkiu geros ir kūribingos jums nuotaikos. Iki pasimatymo.

Jūsų Nykštukas